Nepamenu buvo sitas dalykas ar nebuvo, bet idesiu. Gal dar ne visi zino tokia rimta istorija...
Sveikatą išsunkiančiu darbu, pagaliau užssidirbusi „babkių“ ir sąžiningai „atsimokiusi“ vairavimo kursuose (jei šį procesą iš vis galima pavadinti „mokymusi“ ), mano žmonos draugė Liubaška įsigijo naują „Fiat Punto“. Šį reikalą „aplaistėm“, žibintus ir stiklą „nuplovėm“, padangas paspardėm, signalą paspaudinėjom. Griausmas trenkė po savaitės, kai, važiuojant iš darbo ir suskambėjus „mobiliakui“, jis visas net išsipūtė nuo Liubos verksmų ir baisios žinios: mašina sudaužyta. Tarp kitko, anot Liubaškos – „suvaryta nepataisomai“. Kai paklausiau, kas gi vis dėl to atsitiko konkrečiai, Liubaška mane „užmušė“ savo išsireiškimu, kad net „dugno apsauga“ nutrūko. Ne, aš ir jau ne vienus metus nervingai rūkau, kai visokie pseudo meistrai autoservise landžioja po mano „kregždutę“, tačiau turiu pripažint, niekada nesu girdėjęs apie tokią nežinomą detalę, kaip „dugno apsauga“. Tačiau veidu kristi į purvą ir pasirodyti prieš Liubašką paskutiniu profanu (kas liečia autodetales) , aš negalėjau niekaip! Smalsumas nugalėjo nuovargį ir aš pažadėjau Liubaškai, jog tuoj pat atvažiuosiu „įvertint nuostolį“. Važiuodamas pro Liubaškos namą, atkreipiau dėmesį, jog jos „sagutė“ (tokiu meiliu žodeliu žmonos draugė pakrikštijo savo „ratus“ ), atrodo dar geriau, nei prieš savaitę. Tačiau tai buvo ne vienintelis siurprizas, laukęs manęs šį vakarą… Dar kartą patvirtinusi, kad jos pamesta detalė iš tikrųjų vadinasi, būtent, „dugno apsauga“, apsižliumbusi blondinė atvėrė bagažinę ir man, labai jau suintriguotam, buvo suteikta teisė pasigrožėti ramiai Liubuškos mašinoje besiilsinčiu KANALIZACIJOS DANGČIU! Į mano nedrasų klausymą, kaipgi vis dėl to atsitiko tokia nelaimė, verkianti mergina papasakojo: „Varau aš, varau, reiškia. Staiga „buch“ ! Tikriausia ant kažko užvažiavau. Aš – ant stabdžių. Išlipu, o šalia guli ji, dugno apsauga. Kažkokie vyrai šalia sustojo. Aš jiems pasiguodžiau, o jie pasakė, kad ši detalė yra pati svarbiausia ir be jos važinėti labai pavojinga. Padėjo detalę pakrauti į bagažinę ir patarė iškart važiuot į autoservisą (pirma juosta, įsijungus avarinį, ne didesniu, nei 40 km/h greičiu).“ Visą jos tiradą laikas nuo laiko sudrumsdavo mano pastangos sulaikyti laukinį juoką. Tačiau tai dar ne viskas. Visas tepaluotas autoserviso meistras, išklausęs gailią Liubaškos istoriją, pasakė, kad anie vyrai ant kelio absoliučiai teisūs, nes iš tikrųjų – nėra svarbesnės detalės, nei dugno apsauga. Tačiau šiuo metu jis suremontuoti mašinos negalys, nes servise neturi … klausykit atidžiai: „Kairiakrypčių varžtų СС416/53″455674/546388/Bis“ (lapelį su varžtų numeriu geraširdis meistras Liubuškai padovanojo, kad ji, vargšelė neužmirštų). Auto detalių parduotuvės, į kurią iškart nuvyko Liubuška, pardavėjas iš pradžių trupuputį „apšalo“, bet po to nusiramino ir rimtai pareiškė, kad TOKIUS varžtus galima gauti tik užsisakius iš anksto, po trijų mėnesių, bet ir tai nėra jokios garantijos, kad jie bus pristatyti. Per tą laiką automobilį eksploatuoti griežtai draudžiama… VISKAS! ! ! Toliau nieko neatsimenu, nes tuo momentu man „nušoko stogas“. Žvengiau taip, kad vos žarnos nesusisuko. Už tokį savo elgesį, po to jau, kai papasakojau savo žmonai, buvau pavadintas „idiotu“. Matyt, tik iš moteriško solidarumo…