Raudonkepuraitės pasaka žymių rašytojų stiliais
Edgaras Po Laukymėje seno, gūdaus, apvyto paslaptinga ir klampia migla miško, virš kurio slinko žemi, sunkūs baisingų garų debesys ir kur ne kur girdėdavosi fatališki tetervinų klyksmai, mistiškoje panikoje gyveno Raudonkepuraitė.
Ernestas Hemingvėjus Motina įėjo, ji pastatė ant stalo lauknešėlį. Lauknešėlyje buvo pienas, balta duona ir kiaušiniai.
- Štai, - tarė motina.
- Kas? - paklausė jos Raudonkepuraitė.
- Šitai, - pasakė motina, - nuneši tai močiutei.
- Gerai,- pasakė Raudonkepuraitė.
- Žiūrėk, saugokis, - pasakė motina, - Vilkas.
- Taip.
Motina žiūrėjo, kaip jos duktė, kurią vadino Raudonkepuraite, nes ji visada vaikščiojo su raudona kepure, išėjo ir, žiūrėdama savo dukteriai pavymui, motina pamanė, kad išleisti ją vieną į mišką yra labai pavojinga; ir, be kita ko, pamanė ji, vilkas ir vėl ten ėmė rodytis; ir, pamąsčiusi apie tai, ji pajautė, kad ima ne juokais jaudintis...
Gi de Mopasanas Vilkas sutiko ją. Jis žiūrėjo į ją tuo ypatingu žvilgsniu, kokį patyręs Paryžiaus dabita meta į koketę iš provincijos, kuri vis dar bergždžiai stengiasi apsimesti nekalta. Bet jis tiki jos nekaltumu ne daugiau, nei ji pati ir jau tarsi mato, kaip ji nusirenginėja, kaip jos sijonai vienas po kito slenka nuo josios ir ji lieka tik su palaidine, aiškiai pabrėžiančia iškilias jos kūno formas.
Viktoras Hugo Raudonkepuraitė suvirpėjo. Ji buvo viena. Ji buvo viena, kaip adata dykynėje, kaip smiltelė tarp žvaigždžių, kaip gladiatorius tarp nuodingų gluodenų, kaip lunatikas krosnyje.
Džekas Londonas Bet ji buvo tikra savo rasės dukra; jos gyslomis tekėjo stiprūs baltųjų Šiaurės užkariautojų syvai. Todėl, nė nemirktelėjusi, ji puolė vilką, smogė jam gniuždantį smūgį ir nė akimirkos nedelsdama tvojo treniruotėse nušlifuotu aperkutu. Vilkas pabūgęs nudūlino. Ji žvelgė jam pavymui, šypsodama savo nepakartojama moteriška šypsena.
Onorė de Balzakas Vilkas priartėjo prie močiutės trobesio ir pabeldė į duris. Nežinomas meistras surentė šias duris XVII a. viduryje. Jis išpjovė ją iš madingo tais laikais kanadietiško ąžuolo, suteikė jai klasikinę formą ir pritvirtino prie geležinių vyrių, kurie savo laiku gal ir buvo geri, tačiau dabar ausį rėžė jų girgždesys. Durų nepuošė jokie ornamentai ar papuošimai, apart dešiniajame apatiniame kampe boluojančio mažo įbrėžimo, apie žmonės kurį kalbėjo neva jis buvo įrėžtas špaga paties Selesteno de Šavardo - kuris išgarsėjo kaip Marijos Antuanietės favoritas ir mums svarbus, nes buvo Raudonkepuraitės močiutės draugės kambarioko šešuro katino pažįstamas. Šiaip durys buvo pačios paprasčiausios, todėl neverta ilgiau ir smulkiau apie jas kalbėti.
Oskaras Vaildas Vilkas: Meldžiu atleidimo, Jūs nežinote mano vardo, bet.
Močiutė: O, neverta dėl to graužtis. Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai geru vardu mėgaujasi tas, kas jo iš tikrųjų nevertas.
- Kuo galėčiau pasitarnaut?
Vilkas: Labai apgailestauju, bet aš atėjau Jūsų suėst.
Močiutė: Argi ne nuostabu? Jūs labai sumanus džentelmenas.
Vilkas: Bet aš kalbu rimtai.
Močiutė: Ir tai suteikia Jūsų sumanumui nepakartojamo šarmo.
Vilkas: Man džiugu, kad nežiūrite rimtai į mano ką tik išdėstytą faktą.
Močiutė: Šiais laikais rimtai žiūrėti į rimtus dalykus - gana netaktiškas poelgis.
Vilkas: O į ką reikia žiūrėti rimtai?
Močiutė: Į kvailystes, savaime suprantama. Bet Jūs darotės nebepakenčiamas.
Vilkas: Kada gi Vilkas būna nepakenčiamas?
Močiutė: Kai įsipyksta savo klausimais.
Vilkas: O dama?
Močiutė: Kai niekas negali jos pastatyti į vietą.
Vilkas: Jūs pernelyg griežta savo atžvilgiu.
Močiutė: Tikiuosi Jūsų įgimtas kuklumas Jūsų nepaves.
Vilkas: Pasikliaukite manimi. Niekam neužsiminsiu nė žodeliu (suėda ją).
Močiutė (iš Vilko žarnokų): Gaila, kad taip paskubėjote. Aš kaip tik ruošiausi papasakoti Jums vieną pamokančią istoriją.
Erichas Marija Remarkas Eikš pas mane, - pratarė Vilkas. Raudonkepuraitė šliūkštelėjo dvi taures ilgai brandinto viskio ir prisėdo šalia jo. Jis pasimėgaudamas traukė šnervėmis pažįstamą aromatą. Ji ranka perbraukė jo gaurus. Abu sėdėjo tyloje, vilgydami liežuvius tauriu gėrimu ir jausdami vienas kito jaudinantį artumą. Tačiau viskis jiems priminė neišmatuojamą ilgesį ir lipnų nuovargį - gęstančiųjų gaisų ilgesį ir nuovargį. Viskis buvo pats gyvenimas.
- Suprantama, - tarė ji. - Mums nebėra ko tikėtis. Aš neturiu ateities.
Vilkas tylėjo, žvilgsnis klaidžiojo kažkur toliuose. Jis su ja sutiko.
Džozefas Heleris - Jie nori mane nužudyti, - kvailokai tarstelėjo Raudonkepuraitė. Vilkui ji buvo tik dar viena aukšta, laiba, storų kojų, siaurų klubų krūtinga senstanti mergina, kurios sveikas, apvalus, negražus veidelis buvo nusėtas patraukliomis strazdanėlėmis. Vilkas šlykštėjosi jos strazdanomis. Glitus liežuvis slydo musėmis aplipusiomis ausimis. Jo vešlūs antakiai smygsojo tarsi surūdijusios arkebūzos virš voratinkliais aptrauktų akių - rodėsi, tarsi tie siaubingi akivarai po truputį gęsta ir netrukus su visam užsitrauks. Apimta žvėriškos apatijos, Raudonkepuraitė netikėtai šovė į Vilką - ir jo staiga tapo visur: ant sienų, durų, meksikietiško kilimo, apkerpėjusios senelio iškamšos, liustrų ir staktos. Visur buvo ir močiutės. Raudonkepuraitė palengva duso nuo kraujo ir karščio, plieskiančio nuo kaklą smaugiančių žarnų.
Pabaiga
