Kai buvau piemuo, turėjau pagal tuos laikus galyyyngą ir greitą auto (tėvo
) ir laksčiau visur dugnais. ir man nelabai užilgo pasidarė aišku, kad kai leistiną greitį viršiji maždaug 2x, tu pasidarai nematomas ir už įstatymo ribų. Toks jausmas, kad tave medžioja
Niekas tavęs nemato ir elgiasi lyg tavęs nebūtų, nepaiso tavo pirmenybių, kurios tau, atrodo, priklauso - lenda į tavo pagrindinį kelią, į tavo juostą, į tavo trajektoriją, po tavo ratais. Eismo dalyvių smegenys dirba automatiškai, stereotipais, jos nenustatinėja tavo greičio, jos tau jį priskiria pagal patirtį, ir kiek toli žiūrėti - irgi žino pagal patirtį. Kai viršiji greitį 2x, iškrenti iš visų stereotipų, algoritmų ir modelių, tu pasidarai nematomas, prarandi visas teises ir pirmenybes
O su mocu problema dar visa eile sunkesnė, nes jis sunkiau pastebimas, o jo važiavimo "algoritmai" mūsų vairuotojų smegenims irgi neįprasti. Tai ne atskirų žioplių problema, tai tingėti linkusių žmogaus smegenų problema. Kadangi nepuoselėjau vilčių rašinėdamas forumuose pakeisti visų homo sapiens smegenų, po n situacijų, kur aš vos "neužsimušiau teisus", bet ačiū angelui sargui - viskas baigėsi gerai - pasidariau išvadas, kad manęs netenkina perspektyva "numirti teisiam", arba ko nors "teisingai užmušti", kai į mano pagrindinį išlys nesėkmingai koks žioplys, nepastebėjęs kaip aš "ant tūkstančio" atlekiu, o man neliks vietos ar laiko to išvengti - man net piemeniui dešuto, kad ir tai įmanoma
. Tapkę bendro naudojimo keliuose atleidau, o smagumą susiradau kitose vietose. To linkėčiau ir visiems kitiems
Nežinau pvz šiandienai kiek max traukia mano GTV, daug kam keistai tai atrodo, man užtenka kad aš žinau, kad iki tiek, kiek man "normaliai"
ji traukia puikiai.