kazkur jau lyg ir maciau tokia tema, bet niekur neberandu, net paieska nepadeda
taigi, jei jau tokia tema yra, tai manau moderatoriai sita mano tema uzrakins ir imes nuoroda kur ji yra
anyway, va ka radau viename is naujojo pasaulio stebuklu ir jo vaisiuje
www.google.lt 
Nebegaminama, bet vis dar įdomi „Alfa Romeo 156“2008-10-08 14:41
Dažniausia „Alfa Romeo“ renkasi ypatingi žmonės. Jie taip pripranta prie savo automobilio, kad net nekreipia dėmesio į itališkų mašinų patikimumą. Jie puikiai supranta, kad japoniškas ar vokiškas automobilis bus gerokai patikimesnis, tačiau jiems tai nerūpi, nes savąsias alfas tiesiog įsimyli.
Trumpai
„Alfa Romoe 156“ buvo pristatyta visuomenei 1997 m. ir iš karto sulaukė didelio dėmesio. Ji net tapo metų automobiliu. Ilgokai buvo gaminami modeliai su 1,6–2,5 l benzininiais 120–190 AG varikliais ir dyzeliniais 1,9 ar 2,4 l 105 arba 136 AG agregatais. PD buvo mechaninės 5 arba 6 pavarų. 1999 m. pradėtos montuoti APD ir „Selespeed“ tipo transmisijos.
2000 m. pasaulį pamatė universalas „Sportwagon“, o 2001 – GTA versija su V6 3,2 l 205 AG varikliu.
2002 m. pasirodė naujas 2 l variklis be „Twink Spark“ sistemos, 165 AG. 2003 m. – 1,9 l 140–150 AG ir 2,4 l 175 AG dyzeliniai agregatai. Tais pačiais metais italai sukūrė kupė „Alfa Romeo GT“, o po metų – visureigį „Alfa Romeo 156 Crosswagon“. Deja, jį pakeitė „Alfa Romeo 159“.
Tokios, kitokios
Pažiūrėjus į „Alfą Romeo 156“ į akis krenta dvi detalės. Pirma – keista priekinio numerio vieta. Dėl firminio alfų snapo ilgio jis buvo nustumtas į šalį. Antra – užpakalinių durelių rankenos įkomponuotos į pačias dureles. Dėl šito 156 modelis primena didžiulį dviejų durų kupė, nors tai – įprastas sedanas. Beje, taip pat rankenėlės buvo sumontuotos ir universale, tačiau „Alfa Romeo 156 Sportwagon“ – retas svečias mūsų krašte, tad, jei norėsite būtent tokio automobilio, greičiausia jo teks ieškoti Europoje. Tam ryžtųsi nebent patys didžiausi alfų fanai, nes universalas nėra toks praktiškas, kaip kitų gamintojų modeliai. Net ir nulenkus užpakalines sėdynes, bagažinės talpa tik 1 180 l, o kitų modelių bagažinės yra 25–35 proc. erdvesnės. Be to, „Alfa Romeo“ buvo kurta ne krovinių pervežimui.
Jei esate tikras alfų mėgėjas, galite pamėginti susirasti „Alfa Romeo 156 GT“ ar „Alfa Romeo 156 Crosswagon“ su padidinta prošvaisa ir visais keturias varančiais ratais. Rasti bus tikrai nelengva.
Ankstesni „Alfa Romeo“ modeliai pasižymėjo prasta antikorozine apsauga. Džiugiu, kad naujesni modeliai šios problemos neturi. Perkant dešimties metų senumo automobilį reiktų apžiūrėti slenksčius, ratų arkas ir pan. Tiesa, korozijos žymės tokiu atveju reikš, kad automobilis greičiausia buvo patekęs į avariją. Beje, daužtų alfų rinkoje apstu. Tai suprantama, nes jų detalės labai brangios. Galima mėginti taupyti perkant neoriginalias, tačiau jos retai būna kokybiškos.
Dyzelis populiarus
Keista būtų, jei toks automobilis kaip „Alfa Romeo 156“ neturėtų galingo variklio. Šį kartą italų inžinieriai pasistengė. Įdomu ir tai, kad dyzelinių 156 modelių Europoje daugiau negu benzininių. Daugumas jų – 1,9 l, pradžioje buvo 105 AG, o vėlesni modeliai turėjo 115 AG, paskutiniai – 140/150 AG. Galima užtikti automobilį su 2,4 l 5 cilindrų varikliu. Jis gali būti ir 136 AG, ir 150 AG, o po 2003 m. modernizacijos 2,4 l dyzelinis variklis turėjo net 175 AG. Visi dyzeliniai varikliai, nauji ar apynaujai, dirba patikimai ir palyginti tyliai. Europiečiai juos labai mėgo, todėl alfas pirko ir mielai jomis važinėjosi (100 km kelio užtenka 10 l dyzelino, tačiau reikia 15–18 l benzino). Tai prasta naujiena antrinės rinkos pirkėjams. Jei norite automobilio su dyzeliniu varikliu, būtinai ieškokite su maža rida. Priešingu atveju galite gauti gerokai padėvėtą variklį, kurio remontas skaudžiai smogs per kišenę.
Platus ir benzininių variklių pasirinkimas. Paprasčiausi modeliai turėjo 1,6 l 120 AG variklius. Taip pat buvo automobilių su 1,8 l 140 arba 144 AG. „Kiečiausi“ variantai gavo 2 l 155 AG variklius, kurie po 2002 m. buvo pakeisti JTS serijos 165 AG agregatais.
Visų 4 cilindrų variklių (išskyrus 2 l JTS) ypatybė – „Twink Spark“ įpurškimo sistema. Nuo kitų ji skiriasi tuo, kad kiekvienas cilindras turi dvi uždegimo žvakes. Tai užtikrina geresnį kuro sudegimą ir variklį daro galingesnį su sąlygą, kad pilsite gero benzino. Jei bus pilamas abejotinos kokybės kuras, žvakes gali tekti keisti kas 10 000–15 000 km, 8 žvakių komplektas kainuos padoriai. Taip pat pilant prasto kuro po poros metų gali tekti keisti liambda zondą. Nepigi detalė.
Taip pat 4 cilindrų varikliai turi vieną nemalonią ypatybę – po 80 000–100 000 km gali pradėti strigti kuro paskirstymo fazių variatorius. Pirmas ir aiškiausias gedimo požymis – variklis pradeda veiki garsiai, tarsi senas dyzelis. Tokiu atveju reikia skubiai lėkti į artimiausią servisą ir nepaisant kainos jį keisti.
Galia ir problemos
Į „Alfa Romeo 156“ buvo montuojami ir V6 2,5 190 ar 192 AG varikliai, buvo net „Alfa Romeo 156 GTA“ su 3,2 l 250 AG varikliu. Tasti šį automobilį antrinėje mūsų krašto rinkoje labai sunku. Teigiama, kad šie varikliai patikimesni už 4 cilindrų, tačiau turi ir beveik visų alfų bėda – kuro paskirstymo mechanizmas nepatikimas. Nepaisant gamintojų rekomendacijų keisti KPM diržą kas 60 000 km, užfiksuotas nevienas atvejis, kai diržas nutrūkdavo gerokai anksčiau. Specialistai pataria diržą su skriemuliais keisti kas 40 000 km. Kartu vertėtų pakeisti ir kitus prievadų diržus. Visai tai kainuos nemažai3.
Dar vienas ryškus alfų su V6 varikliais trūkumas – 6 pavarų MPD. Reikalas tas, kad ši PD tarnauja neilgai, o jei dar galingų automobilių savininkai nusprendžia „paspausti“… Greitas PD remontas garantuotas. Deja, remontas sudėtingas, todėl dažnas servisas tokio darbo nesiima. Jei jau labai norisi alfos su V6 varikliu, reiktų ieškoti pagamintos po 1999 m., kai PD buvo patvarkytos, o 2,5 l varikliai pradėti derinti su patikima 4 pavarų APD.
Paprastesni modeliai turėjo 5 pavarų MPD arba „Selespeed“ transmisiją – mechaninę PD su automatine sankaba. Įprasta 5 pavarų MPD tarnauja ilgai ir patikimai. Jei sankabą „pjausite“, ją teks keisti kas 40 000–50 000 km., tausojama tarnauja daugiau kaip 100 000 km.
Neišvengiama
Visiškai nepriklausoma „Alfa Romeo 156“ pakaba palyginti kieta. Ji, kaip visas automobilis, sureguliuota sportiniam važinėjimui. Važiuojant asfaltu tai puikiai jausite. Žinokite, kad pakabą teks remontuoti kas 30 000–50 000 km, jei jūsų laukia prastesni keliai. Detalės nėra pačios brangiausios, be to, yra kokybiškų neoriginalių. Įvertinus tai, kad tikrinti pakabą reikia nuolat, tampa aišku – „Alfa Romeo“ eksploatacinės išlaidos tikrai nemažos. Tarkim atraminės gumos ir rutulinės atramos keičiamos tik kartu. Komplektai kainuoja nemažai. Važinėjant prastesniais keliais ilgiau kaip 50 000 km netarnauja ir amortizatoriai.
Nuolatinio dėmesio reikalauja 156 modelio stabdžių sistema ne dėl to, kad nepatikima. Tiesiog, jei su automobiliu lakstoma, tai ir stabdoma staigiai. Dėl to stabdžių trinkelės ilgai nelaiko.
Pirkti „Alfa Romeo 156“ atsitiktinai negalima. Įsigyti tokį modelį galima tik suvokus, kad jam reikės skirti ne tik laiko, bet ir pinigų. Tiesa, jis suteiks ne vieną malonią akimirką, nes puikiai dera sportinis įvaizdis, galingas variklis ir puikus valdymas. Visgi, net labai mylint alfas, senų, visko mačiusių automobilių pirkti nevertėtų – jų eksploatacija kainuos labai brangiai.
http://www.autoreviu.lt/portal/categories/233/1/0/1/article/4877tiesa tai, ar ne - spreskit patys
cia tik apie 156 modeli
tikiuosi, kad si tema pasipildys ir kitais straipsniais apie kitus modelius. pageidautina is Lietuvisku saltiniu
(su nuoroda i autoriaus tinklalapi, kad neapsmeiztu informacijos vagystem ar pan.
)
